„Lietuvos galios“ tinklalaidė: „Būk su manimi“
Transkribuota serija:
Šiandien kalbamės su Jolita Butkiene apie iniciatyvą „Būk su manimi“. Organizacija, kuri yra Mažeikiuose, dirba su tekstile, kurią atiduoda gyventojai, ir prikelia ją antram gyvenimui. Taip pat susibūrusi savanorių ir neabejingų gyventojų komanda koordinuotai teikia pagalbą žmonėms krizinėse situacijose.
Sveiki, Jolita.
Sveiki.
Dirbate pagrinde su tekstilės pernaudojimu įvairiais būdais, taip pat teikiate pagalbą žmonėms sudėtinguose atvejuose ir situacijose. Gal galėtumėte papasakoti, kaip atrodo jūsų vykdoma veikla?
Iš tiesų nieko nėra tokio, sakykime, išskirtinio, negu daro kitos organizacijos, teikdamos pagalbą gyventojams. Tik tai, kad mūsų teikiama pagalba gyventojams yra tekstilės gaminiais. Sakykime, drabužiai, avalynė, visa bižuterija, diržai, rankinės ir panašiai. Bet iš tiesų ta pagalba gyventojams gal ne tiek drabužiais reikalinga, kiek daiktais.
Tai, sakykime, tam tikrais krizių atvejais pristatom buitinę techniką žmonėms į jų gyvenamąją vietą neatlygintinai. Tai čia gal yra mūsų tas pagrindinis darbas, dėl kurio mes nepaliaujamai dirbam su tekstile, nes parduodami tekstilinius gaminius turime galimybę pasidengti išlaidas, susijusias su neatlygintina pagalba.
Čia mūsų tokia išeitis, kurios mes neieškojom, bet tekstilė atėjo pati į mūsų namus. Tiesiog padedam žmonėms jaustis saugiau, geriau, jie nesijaučia atskirti. Tas saugumo jausmas, tam tikrų pagrindinių poreikių tenkinimas yra mūsų svarbiausias darbas šiuo metu.
Aišku, tai derinate tas veiklas, kad viena palaiko kitą ir galite ją įgyvendinti. Ir gal turite kokių istorijų, kuriomis galėtumėte pasidalinti, kaip esate padėję žmonėms ar šeimoms?
Istorijų būna ir gerų, ir blogų. Ir, kaip ten sako, mes iš jų mokomės, labiausiai mokomės iš tų, kai nepasiseka, kai stengiesi padėti, bet žmogus vis tiek savo įprastą gyvenimą tęsia, negu renkasi kitokį gyvenimo būdą. Tai tokios istorijos būna mums ne pačios maloniausios, bet reikia pripažinti, kad irgi pasitaiko į ketvirtį po dvi tris.
Iš malonesnių tai paskutinis, kuris tebevyksta, nors jau kada mudvi kalbėjom apie tai, iš kaimo vietovės į miesto teritoriją perkraustoma močiutė. Tai ganėtinai didelis darbas, suradom jai būstą, nes ji tiesiog nebepajėgė kurti pečiaus pagal savo amžių ir, žodžiu, papildomos ligos. Tai radom būstą – butelį bendrabučio tipo. Šeima išnuomojo už tai, kad ji susimokės tik patarnavimus. Jokios nuomos mokesčio, nieko, kad save išlaikytų ir patarnavimus susimokėtų. Toks gerasis variantas, pati šeima, žodžiu, sutvarkė būstą, kad jis būtų higieniškas močiutei, patogus, tai mums liko baldai ir buitinė technika. Aišku, tuos baldus, kai atvežėm, jie patys nepasikabino, tai teko kviestis pagalbos iš kitos nevyriausybinės organizacijos. Pasinaudojome „Lauko biuro“ vaikinų paslaugom, nes ten įvairaus amžiaus vaikinai toje NVO yra. Ir, žodžiu, jie talkino pakabinant spinteles, prijungiant santechniką ir panašius dalykus, ko, sakykime, mes rankų neturim su kolege ir žinių neturim pakankamai, kad atliktume tam tikrus vyriškus darbus.
Kitas buvo, įjungėm Raudonąjį kryžių į pagalbą ir „Caritą“ ir ieškojom šeimai bendrų sprendimų. Turėjom tokį, sakysim, žmogelį. Nu bet vienas žmogus irgi šeima, mes laikom tą vienetą, kokia bebūtų dydžio šeima, bet ji yra vis tiek. Stengiamės pagelbėti tam žmogui išgyventi, kol jis gaus socialinę paramą iš valstybės. Jisai pasirinko gyvenimo būdą, už kurį teko, sakykime, susimokėti. Mes sakom, nepriimtiną, nes mums nepriimtina aprobacija ir panašiai, sakykime, gyvename įstatymų ribose ir tai visai kitaip vertinam. Bet žmogus rinkosi pats, o mums teko gelbėti esamoj situacijoj. Tai nei vandens turėjo, nei elektros, viskas atjungta, užsukta, susidarė skolų. Kaip jis pats aiškino, dirbo, viskas tvarkoj buvo, bet mažino įmonė darbuotojų ir atleido. Tai gali būti variantas, mes netikrinam tiesiog. Bet teko telkti pagalbą, kad mėnesį laiko žmogui teikti maistą.
Tai čia buvo mums didžiausias iššūkis. Mes labai apsidžiaugėme, kad bendruomenė „Po klevu“ parsivežė idėją nemokamo maisto šaldytuvo iš „Miesto laboratorijos“. Tai mums taip pagelbėjo, nes tada žmonės paskutinės dienos maisto produktus, kuriuos buvo įsigiję krautuvėj, atneša ir palieka tam šaldytuve. Tai turėjom galimybę paimti iš to šaldytuvo ir tam žmogeliui išvirti karšto maisto: troškinį ar sriubą, ar kelioms dienoms su termoindais išlaikyti, kad jis būtų pavalgęs. Tai buvo mėnesio iššūkis organizacijoms. Oi turėjom reikalų, dabar, kaip suprantam, pinigėlius gauna, mūsų pagalbos nebereikia, bet va tokie, kaip aš sakau, iššūkiai būna ten, kur mes jų nelaukiam. Iš tiesų net nebūtume pagalvoję, kad jau kuo, bet maistu reikės išlaikyti žmogų mėnesį, kad jis būtų pavalgęs, tai tikrai mums buvo didelis iššūkis. Bet aš sakau, kad visada yra žmonių, organizacijų, kurios yra šalia, tam pačiam mieste, ir gali tiesiog paskambinti ir sakyti, žiūrėkit, aš neturiu kaip, bet reikia padėti. Maltiečiai ir „Caritas“, ir Raudonasis kryžius, ir bendruomenė mūsų, tai tikrai, kai sakau, bendrom jėgom sugebėjom jam padėti išsilaikyti tą mėnesį. Čia iš tokių gerųjų patirčių.
Tai tikrai labai puiku, kad taip susibūrė bendruomenė ar organizacijos kartu pagelbėti, ir labai smagu girdėti, kad kitos „Lietuvos galios“ iniciatyvos – „Miesto laboratorijos“ bendruomenės šaldytuvo idėją pasiėmėte ir ją kartojate, tai tikrai labai gera girdėti, kad tie gerieji pavyzdžiai plinta po Lietuvą ir gali būti pritaikyti puikiai skirtingose situacijose.
Taip pat užsiimate ir įvairiomis edukacinėmis dirbtuvėmis, ar ne, su „Dirbinyčia“, gal galite apie tai plačiau papasakoti, kaip atrodo tos dirbtuvės, kaip galima pasikviesti Jus ar pas Jus atvykti, jeigu kokia organizacija norėtų dirbtuvių?
Taip, pradžioje iš tiesų buvom sugalvoję tekstilės dirbtuves kitas, tik mokyklinio amžiaus vaikams, mes galvojom, kad suaugusius šviesti reikėtų per vaikus. Vaikai parneša žinias, dalinasi namuose, gerai, reiškia, jus ten įdomių dalykų moko. Bet supratom, kad viso to neužtenka, kad vien tik vaikams apie tai pasakosim, kalbėsim, rodysim, leisim patiems pabandyti. Reikia plačiąja prasme šviesti. Rašėm projektus, gavom finansavimą, tada edukacijas pas kolegas vedėm. Taip įsikūrėm dukterinę organizaciją „MES2“ dėl edukacijų ir šiuo metu darom kaimiškoms vietovėms edukacijas. Apie tekstilę, apie tvarumą, kodėl reikia pernaudoti, kodėl reikia rūšiuoti. Tam tikrus dalykus, kuriuos teoriškai žmonės turėtų žinoti, nes apie tai nuolat pasakojama per žinias ir visur kitur: įvairiuose portaluose ir laikraščiuose, bet aš suprantu, kai tu pats tame dalyvauji, tavo patirtis kitokia. Gal geriau žinios įsisavina tada.
Dabar dar naują paslaugą su kolege sugalvojom, kad tekstilės edukacijos galėtų pavirsti į „team building“, dabar taip populiarus tas žodis, komandos būrimo edukacijos, iš tiesų mūsų patirtis rodo, kad žmonės visai įdomiai imasi visai kitokios veiklos, negu jie savo darbuose atlieka. Praleidžia gerą laiką pas mus, geras penkias valdas, ir kažką pasiuva. Ar savo, sakykime, laisvalaikio zonai, ar specialiai kam nors, nes pastaruoju metu labai populiaru siūti šuniukams paklotėlius. Jau ne viena įmonė pas mus tai darė ir su mumis tai darė, mes buvom pas juos atvažiavę. Tai šiaip įdomi patirtis mums patiems, nes labai įdomu buvo, kaip mus priims žmonės, ne vaikai, o suaugę žmonės, kai siūlysim jiems su nenauja tekstile dirbti. Bet kadangi jie kreipdamiesi į mus pasiskaitė apie tai, kad viskas švaru, išplauta, tvarkinga, matyt, nėra tokio nusistatymo, kad ne ne, čia tai visai ne į temą.
Tai va tokia nauja patirtis, labai faina, mums patiems irgi kažkaip toks naujas išbandymas. Labai džiaugiamės, kad įsisukom ir į edukacijas. Plius papildomas iš dalies, sakykime, uždarbis. Parduodamos tekstilės pasidengti visiems kaštams, teikiant pagalbą, neužtenka. Tai čia naujas pajamų šaltinis ir savęs išlaikymas.
Tikrai labai įdomu išgirsti, kad prasiplėtėte ir naujas auditorijas, ir naujas paslaugas, tai tikrai dabar jūsų veiklų įvairovė labai didelė. Gal galite papasakoti dar apie tą jūsų parduodamą tekstilę, kaip žmonės gali atvykti į fizinę parduotuvę, ar kaip tai veikia?
Iš tiesų regione labai sunku. Su fizine parduotuve pratinam žmones, iškaba ta pati, bet pratinam žmonės prie tos minties, kad čia yra socialinė parduotuvė. Visada su nauju klientu apie tai apsitariam, paaiškinam, kodėl socialinė parduotuvė, kokį darom poveikį, kad parduotuvė daro poveikį, kad ne šiaip parduodam daiktus, kuriuos žmonės mums atiduoda. Paaiškinam, ką mes jiems padarom ir kodėl parduodam. Tai, sakykime, naujas klientas, kuris neturi išankstinės nuomonės, kad pas mus galima gauti viską už ačiū, jis motyvuotai perka ir sako, aš ir draugus atsivesiu. Ir taip dažniausiai būna, kad atsiveda dar kažką po to. Mums tai padeda augti. O, sakykime, tie, kurie neturi galimybių įpirkti, nors produktas nebrangus, sakykime, netgi išplautas ir išvalytas jis maksimum 7 eurus kainuoja, tai nėra didelė kaina, kai tu gauni kokybišką prekę, bet vis tiek yra šeimos, kurios, sakykime, galą su galu vos suduria ir jiems tie 7 eurai gal bus didelė pinigų suma, tai mes tą patį leidžiam jiems pasidaryti ir, sakykime, už tiek, kiek jie gali, 2 eurus įmest į aukų dėžutę, kiek jie galėtų nuo savo šeimos skirti.
Mes paskaičiavome, kad praeitais matais vidutiniškai šeima, auginanti du vaikučius, pas mus sutaupė iki 300 eurų ketvirčiui. Tai visai nemaža suma. Ketvirčiui 300 eurų sutaupyti ant drabužių, batų, rankinių ir kitų dalykų, kur reikalingi vaikams mokykloje. Mes jų tiesiog turėjom. Mes patys pasidžiaugiam.
Aišku, žmogus neįsivaizduoja, kaip jis tai padarė. Kai mes sakom, žiūrėkit, kiek jūs pas mus sutaupot, tai jiems apie tai labai sunku kalbėti ir sunku suvokti. Skaičiai tikriausiai ne visiems, bet tie, kurie motyvuoti žmonės perka, mes jiems sakom tokius skaičius, jie pasidžiaugia kartu su mumis, kad va kaip fainai kažkam išėjo geriau, nesvarbu, kad tas matomumas apčiuopiamas nėra toks didelis, kad negali pačiupinėti ir sakyti, o, koks didelis tas obuolys, aš jį šiandien galiu sau nusipirkti. Bet yra poveikis toks.
O, sakykime, kiti tekstiliniai gaminiai tai yra pernaudojimo daiktai, kur mes pagaminam iš senų džinsų: prijuostės, sėdmaišiai, pirkinių maišeliai, dabar atsirado naujas gaminys – puodų padėklai, tai, žodžiu, stengiamės kelti į savo elektroninę parduotuvę. Aišku, ne viskas pavyksta taip, kaip mes norim. Mes turim iš tiesų keturias rankas, tai stengiamės prisėsti laiku, bet būna, kad jau produktų neturim ir tada įkeliam kaip pavyzdžius.
Bet čia yra natūralu, nes darom, stengiamės padaryti „Instagram’e“ gyvus „storius“, taip dabar populiaru sakyt, gyvus video, pristatyt savo naują gaminį arba kai paruošiam užsakymą, ir žmonėms ištransliuoti į viešą erdvę, kad va, žiūrėkite, kas pas mus yra. Prisimatuoti, galit įsigyti, galit kam nors užsakyti, sumokėti, mes išsiųsim nurodytu adresu. Ką mes dar darom elektroninėj parduotuvėj, tai vedam savo blogą, kaip mes sakom, dienoraštį, ar kaip jį pavadinti, ir keliam istorijas, kur buvom, ką matėm, ką veikiam. Aišku, visada paveiksluojame, įvairių situacijų įkeliam, kad žmonės suprastų, apie ką kalbam, nes kartais tikrai būna mokymai mums aiškūs, bet gali būti sudėtinga suprast, kodėl, kas ir dėl ko jie reikalingi. Tai nuotraukomis kartais, sakykime, įforminam tą visą dalyką, kurį mes patys patiriam, taip žmogų automatiškai pritraukiam, norim pritraukti prie savęs, kad jis apie mus žinotų per pasakojimus. Tai tada lengviau paaiškinti, apie ką mes kalbam sakydami, kad daiktus skiriam pernaudojimui.
Tikrai puiku, daug tų galimybių ir žmonėms įsitraukti, ir nusipirkti, ir pernaudojami gaminiai. Norėjau paklausti apie ateities planus, bet jau tiek čia visko naujo, kad net nežinau, ar kažką dar galvojate?
Iš tiesų mes privalom galvoti, nes kartais nuo perdirbimo atlieka tokie medžiagos gabalai, sakykime, nuo drabužio, kurį mes turim sukarpyti, kad jis pavirstų kuo kitu. Tokie, kaip sakau, skiautinėjimui skirti daikčiukai, bet pats skiautinėjimo procesas yra ilgai trunkantis ir gaunasi skiautinys ganėtinai brangus.
Iš tiesų sunku siūlyti kam nors, visi sako, kaip gražu, bet nupirkti yra brangu. Tai dabar galvojam, ką daryt, kad būtų pigu. Iš tiesų tai visas likusias skiautes siuvinėjame į įvairias formas, nu, kas jau galvoj gimsta, ir, žodžiu, tada darom iš jų pagalvėles. Tai tiesiog paprasčiau, kai yra daugiau rankų, kaip sakau, laisvu laiku prisėda, pavyzdžiui, šią savaitę aš namuose, tai pasidėjau skiaučių krūvą ir nuo ryto projektuoju, maketuoju ir susiuvu tiesiog, kad mūsų siuvėja galėtų dėti juos ant kitos medžiagos, apsikirpti pagal norimą formą ir labai greitai pasiūti pagalvėlę, impilo skalbto turim.
Mes irgi pažiūrim „Instagram‘o“ turinį užsienio, ką pristatinėja žmonės, kas galėtų būti pas mus ir kas būtų perkama. Tai taip mes viską išbandom ir stengiamės kuo daugiau tų visokių gaminių, įmantresnių ir kad nestovėtų lentynoje, nerinktų dulkių. Tai, pavyzdžiui, dabar kolegė savaitę dirbtuvėse iš trijų megztinių padarė vieną. Labai gražų, fainą drabužiuką, bet neteikėm kol kas nei krautuvėj, nei elektroninėje parduotuvėje.
Susimaketavom lipduką angliškai, lietuviškai skambėtų kaip pernaudojamas, „Renewed“, atnaujintas daiktas būtų. Kadangi užsienio pirkėjų irgi pasitaiko krautuvėlėje, stengiamės užrašus dėti anglų kalba. Na, jei kas nesupranta iš lietuvių, mes jiems tiesiog paaiškinam, ką tas užrašas reiškia.
Va, žodžiu, susimaketavome lipdukus ir klijuosim ant audinio, sakom, tegul stovi. Sakau, į kompaniją dar vieną daiktą ir tada jau kelis lengviau paleisti į eterį. Jau yra sumaketuotas, susiūtas ir labai nedaug iki jo išėjimo į viešą erdvę.
Tai šaunu, tikrai pilna idėjų, pilna naujovių pas Jus. Kur gali daugiau apie Jus sužinoti žmonės? Gal galite pasidalinti ar „Facebook’o“ puslapiu, ar svetaine Jūsų, kur daugiausia informacijos?
Čia toks labai sudėtingas klausimas, nes mūsų klientai tai mūsų ieško „Facebook“ pagal organizacijos pavadinimą arba „Būk su manimi“, tarkim, „Dirbinyčia“, bendruomeninė organizacija „Po klevu“, „Facebook‘e“ drąsiai galima rasti. Bet jeigu nori, pavyzdžiui, motyvuotai apie mus daugiau sužinoti ir nori gaminių įsigyti, mus sekti ir, žodžiu, pažiūrėti, tai mes siūlom savo „Instagram“ „Buk su manimi“ ir elektroninės parduotuvės puslapį mes2.lt. Tai taip visur mūsų po truputį yra, bet stengiamės neišeikvoti savo jėgų, kad būtų galima dar jas palikti naujam produktui.
Šaunu. Tai ačiū labai, Jolita, tau už skirtą laiką ir už nuostabius darbus, ir visas idėjas, ir linkiu, kad jų netrūktų ir viskas toliau taip puikiai sektųsi.
Ačiū, Jums taip pat gerų metų.